Lošimo namai pelnosi ir iš ligonių
Priklausomybė nuo azartinių lošimų - ne tik asmens, bet ir visuomenės problema. Tačiau užmojis neįleisti į kazino liguistų lošėjų tėra tuščias valdininkų pažadas.
Lošėjų ligos valstybė negydo
Su valstybės abejingumu susidūrė vilnietis 26 metų Andrius Samoška, nesėkmingai bandęs sutramdyti savo aistrą azartiniams lošimams. Prieš pusmetį jis pagalbos kreipėsi į Valstybinę lošimų priežiūros komisiją (VLPK), prašydamas uždrausti jam peržengti lošimų namų slenkstį. "Pats sau uždrausti negaliu. Bandžiau susitarti su savimi, tačiau susitarimas trunka tik tiek, kiek kaltės jausmas po eilinio apsilankymo kazino – apie tris dienas", - "Kauno dienai" pasakojo Andrius.
VLPK darbuotojai paprašė Andriaus užpildyti prašymą, kuris kartu su jo nuotrauka ir asmens duomenimis buvo išsiuntinėtas visiems Lietuvoje veikiantiems lošimų namams ir lažybų punktams. Tai – signalas, kad šis asmuo turi priklausomybę nuo azartinių žaidimų ir jo į lošimo namus įleisti negalima.
Tiesa, paėmę iš rankų prašymą, patys VLPK darbuotojai perspėjo Andrių, kad už prašymo nevykdymą niekas atsakomybės neprisiima, nes tai – eksperimentinis projektas. Kol kas Lietuvoje nėra įstatymo, pagal kurį aistros žaidimams nesutramdantį žmogų įsileidę lošimų namų darbuotojai būtų baudžiami.
Kol derinamas prieš dvejus metus parengtas įstatymo projektas, galintis apriboti asmenų patekimą į kazino, lošimų namų operatoriai tik iš geros valios gali prisidėti prie VLPK parengto eksperimentinio projekto. Tačiau lošimų namai, branginantys kiekvieną klientą, nėra suinteresuoti iš savo akiračio paleisti net ir tokio žmogaus, kuris nepajėgia atsikratyti aistros azartiniams žaidimams.
"Taip ir nutiko. Apimtas eilinio lošimo alkio apsilankiau viename didžiausių Vilniaus kazino. Manęs net nesustabdė. Įėjau ir išėjau tik rytą. Vėliau dar tris keturis kartus apsilankiau, nors ten esu nuolatinis lankytojas, mane darbuotojai pažįsta. Maniau, gavę mano nuotrauką mane išprašys lauk, bet - ne. Juk tokie klientai kaip aš – pats geriausias maistas. Mes lošiame, o iš to kazino tik pelnosi", - pasakojo vilnietis.
Negali savęs sutramdyti
Andrius lošimo namuose lankosi ketverius metus. Didžiausia aistra – pokeris, nors neretai prisėda ir prie žaidimų automatų ar ruletės. Per vakarą išlošti 500 litų – smulkmė, kuri nuolatinio žaidėjo nedžiugina. Kur kas solidžiau jis jaučiasi kišenėje šlamindamas 3-4 tūkst. litų. Tai – jau padori suma, tik tokiu laimikiu džiaugtis tenka retokai.
Andrius pripažino, kad kur kas dažniau iš lošimų namų tenka išeiti tuščiomis, tačiau ši bėda ne pati didžiausia. Pinigai vaikiną šiuo metu domina mažiau nei pats azartas. Šiurpuliukai prie pokerio stalo gavus puikią kortų kombinaciją „veža“ labiau nei kupiūros. Jausmas, kad esi įvykio sūkuryje ir tiesiog rankose laikai sėkmę, skatina vėl ir vėl sugrįžti į lošimo namus. Jei nepavyko – bandai dar ir dar kartą. Vienintelis būdas sustoti – kad tave paimtų už rankos ir išvestų lauk.
"Sustoti nepadeda net mintis, kad galiu prarasti tai, kas gyvenime brangiausia, – draugę. Šį rudenį ketiname su ja susituokti, neseniai Vilniuje įsigijome butą. Draugė labai kantri, nepriekaištauja, stengiasi suprasti problemą. Po kiekvieno mano apsilankymo kazino sėdime, ilgai kalbamės, ieškome būdų, kaip nustoti lošti, bet šios bėdos sprendimų nėra daug. Anoniminių lošėjų grupės manęs nedomina. Nieko blogo apie jas nesakau, bet aš jomis netikiu. Būčiau laimingas, jeigu manęs į lošimo namus tiesiog neįleistų", - svarstė vaikinas.
Įstatymas dūla stalčiuose
Tokių žmonių Lietuvoje yra tūkstančiai, kurių dalies likimas kur kas liūdnesnis nei žiniasklaidai viešai prabilusio vilniečio. Priklausomi nuo azartinių žaidimų žmonės neretai pralošia namus, praranda šeimas, draugus, puola į depresijos liūną ar net pasitraukia iš gyvenimo.
Eksperimentinio projekto spragas pripažįsta ir VLPK nariai. VLPK sekretoriaus Edmundo Tiesnesio teigimu, Lietuvoje prašymus neįleisti į lošimų namus yra pateikę per 300 žmonių. Kiek jų ir toliau lankosi šiose įstaigose – duomenų nėra, tačiau tokiems priklausomybės krečiamiems gyventojams E.Tiesnesis kol kas tegali pasiūlyti pasikliauti savimi.
"Pačiam žmogui reikia suprasti, kad jis priėjęs tokią kritinę ribą, ir daugiau neiti į kazino. Deja, kitokių priemonių neturime. Jis gali nebent kreiptis į psichologus, į gydymo įstaigas", - bejėgiškumo neslėpė VLPK sekretorius.
Azartinių lošimų įstatymo papildymo projektas, kuris atsakomybę dėl probleminių lankytojų užkrautų ant lošimų operatorių pečių, vilkinamas jau metus. Projektas imtas rengti dar 2005 metų spalio mėnesį tuometinio premjero Algirdo Brazausko potvarkiu. Tuomet prie Finansų ministerijos buvo sudaryta darbo grupė, kuri per metus baigė rengti įstatymo projektą ir jį pateikė derinti. Nuo 2006 metų projektą svarsto Finansų, Sveikatos, Teisingumo ministerijos, lošimo operatorių atstovai, tačiau iki šiol negali priimti bendro sprendimo.
Valstybė tesiekia pasipelnyti?
Siekiant apsaugoti nuo azartinių žaidimų priklausomus asmenis siūloma įstatymą papildyti punktu, kuriuo žadama registruoti visus lošimo namų lankytojus. Tam nenori pritarti lošimo operatoriai, baimindamiesi prarasti klientus, o ypač - turtingus lošėjus, kurie neretai būna ir žinomi asmenys.
Įmonių grupės "Nesė" valdybos pirmininko Kazio Pauliko nuomone, valstybė priverstine registracija siekia ne apsaugoti nuo priklausomybės kenčiančius lošimo namų lankytojus, o kuo daugiau lėšų pritraukti į biudžetą.
"Įsivaizduokite, jeigu jūs norėsite ateiti kavos į kazino, turėsite užsiregistruoti, nusifotografuoti prie stovelio, žiūrėti į kamerą, turėsite parodyti dokumentą, o jeigu jo neturėsite – negalėsite išgerti kavos. Tai - ne sprendimo būdas, o noras į biudžetą pritraukti daugiau lėšų. Teks priimti daugiau darbuotojų, galinčių vykdyti kontrolę, todėl padidės mokesčiai valstybei. Jeigu bus registruojama, kiek žaidėjas išlošė, jam gali tekti sumokėti nuo išloštos sumos mokesčius", - sakė „Kauno dienai“ K.Paulikas.
Nepaisant lošimų namų savininkų priekaištų VLPK sekretorius E.Tiesnesis viliasi, kad jau rudenį įstatymo projektas bus pateiktas Vyriausybei bei įregistruotas svarstyti Seime.
Įstatymu neišgydysi
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichiatras Darius Diržys įsitikinęs, kad draudimas lankytis lošimo namuose nuo azartinių žaidimų priklausomiems asmenims problemos neišspręs. Jo nuomone, būtina taikyti kelias priemones, kurių pagrindinė – gydytojo pagalba.
"Lošėjų priklausomybė nesiskiria nuo priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų ar besaikio pirkimo. Į rizikos grupę patenka jautresni gyventojai, patiriantys nuolatinę įtampą darbe, namuose, norintys išlošti pinigų ir taip užsidirbti gyvenimui. Jiems uždrausti eiti į lošimų namus tėra tik dalis sprendimo. Jei neįleis į vienus lošimo namus, žmogus eis į kitus, kurie yra nelegalūs, arba loš su draugais", - tvirtino D.Diržys.
Psichoterapeuto nuomone, ne nuo įstatymo reikėtų imtis spręsti priklausomybės problemą. Pasak D.Diržio, žmogų reikia įtikinti, kodėl jam negalima lošti, supažindinti su priklausomybės pasekmėmis ir padėti jam rasti savyje jėgų atsispirti žalingam potraukiui.
