VLPK nuomonė dėl visuomenės informavimo priemonėse pateikiamos informacijos apie lošimus Lietuvoje
Pastaruoju metu įvairiose masinio informavimo priemonėse (pvz., dienraštyje „Respublika“ š.m. vasario 12 d. „Lošti saikingai turime iš ko mokytis “, š.m. vasario 15 d. - „Milijonus azarto litų kaupia ne valstybės biudžetas“) periodiškai pasirodo straipsniai, pasisakymai, kuriuose tendencingai vertinamas Lietuvos azartinių lošimų rinkos modelis, rinkos reguliavimo, lošimų organizavimo teisinio reglamentavimo ir kontrolės bei priežiūros principai, Valstybinės lošimų priežiūros komisijos (toliau – Priežiūros komisija) ir kitų su lošimų kontrole susijusių institucijų darbas. Straipsniuose remiamasi neįvardinamų „ekspertų iš šalies“ patirtimi ir nuomone, o taip pat Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos (toliau - NLŽVA) valdybos pirmininko Samoilo Kaco, kuris tuo pat metu yra ir lošimus B kategorijos lošimo automatais automatų salonuose organizuojančios UAB „Tete-a-tete“ kazino direktorius, ir UAB „Tete-a-tete“, kuri užsiima lošimo automatų importu ir prekyba Lietuvoje, direktorius, komentarais. Be to, Samoilas Kacas skelbiasi nuo 1998 m. dirbantis azartinių lošimų versle, esąs aktyvus azartinių lošimų verslo legalizavimo bei azartinių lošimų įstatymo kūrimo ir tobulinimo dalyvis.
Tendencingų straipsnių, pateikiančių iškreiptą bei nepilną informaciją, atrinktą pagal tinkamumo teiginiams pagrįsti kriterijų, publikavimas sutampa su šiuo metu derinamu naujos redakcijos Azartinių lošimų įstatymo (toliau – ALĮ) projektu, kuris, jeigu jam pritars Vyriausybė, netrukus bus pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos Seime. Šį projektą bei jį lydinčių teisės aktų paketą parengė Ministro Pirmininko potvarkiu sudaryta darbo grupė, į kurią buvo įtraukti įvairių valstybinių institucijų bei lošimų organizatorius vienijančių asociacijų (tame tarpe ir NLŽVA) atstovai.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad nuo ALĮ galiojimo pradžios buvo pakeista 17 jo straipsnių iš 34, o kai kurie keisti net kelis kartus. Viena aktyviausių ALĮ kritikų ir pataisų iniciatorių yra būtent riboto išlošimo automatų (B kategorijos) sektorių atstovaujanti NLŽVA. Beje, dar 2005 m. pavasarį kilo didelis sambrūzdis lošimų rinkos dalyvių tarpe, kuomet Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai buvo pateiktas naujos redakcijos ALĮ projektas, kuriame akivaizdžiai jautėsi konkrečios lošimų verslo srities protegavimas. Oficialus įstatymo projekto pateikėjas buvo Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, tačiau neabejotina, kad tikrasis jo iniciatorius bei rengėjas buvo NLŽVA. ALĮ projektas nebuvo derintas nei su kitais lošimo operatoriais, nei su valstybinėmis institucijomis, tame tarpe - su Priežiūros komisija. Minimo projekto, kaip ir, beje, visų kitų NLŽVA vykdomų iniciatyvų, tikslas yra taip vadinamo nuosaikaus azartinių lošimų rinkos modelio sukūrimas, pagal kurį būtų diferencijuojami reikalavimai skirtingoms azartinių lošimų rūšims, griežtinant juos kazino sektoriui ir liberalizuojant reikalavimus B kategorijos automatų sektoriui.
NLŽVA teigimu, sudarius palankesnes sąlygas B kategorijos lošimų automatų sektoriui ir leidus eksploatuoti pavienius riboto laimėjimo lošimo automatus kavinėse, restoranuose, sumažėtų nelegaliai organizuojamų lošimų automatais, žmonės turėtų daugiau galimybių rinktis mažiau grėsmingą lošimų rūšį. Labai abejotinas teiginys, kad „daugiau galimybių rinktis“ mažina prasilošimo ar pripratimo prie lošimų grėsmę, kadangi žmogui suteikus „daugiau galimybių“, jis „daugiau galimybių“ turės viskam – tiek palošti, tiek prasilošti, tiek priprasti, kas visuomet veda prie didesnių finansinių, psichologinių, socialinių problemų. Galimybė lošti nedidelėmis sumomis ypač traukia nepilnamečius. O prasilošiama ne tik kazino, bet ir lošimo automatų salonuose. Neseniai žiniasklaidoje buvo pateikta informacija apie tai, jog vienos Šiaulių rajono įstaigos finansininkas ilgą laiką grobstė iš įstaigos kasos nedideles sumas pinigų (viso pasisavino apie 177 tūkst. litų), kuriuos, kaip pats teigė, pralošdavęs automatų salonuose.
NLŽVA, tendencingai pateikdama užsienio šalių praktiką ir statistiką, teigia, kad daugelyje Europos šalių prioritetai teikiami ribotų išlošimų įrangai, esą jos eksploatavimas visokeriopai skatinamas. Tačiau kartu nutylima, kad, pavyzdžiui, pavienius lošimo automatus eksploatuoti draudžia tokios šalys, kaip Kipras, Prancūzija, Graikija, Liuksemburgas, Portugalija, nuo 2007 m. sausio 1 d. - Latvija. Kitos šalys, kurios leidžia eksploatuoti pavienius automatus, nustačiusios griežtus reikalavimus tokią veiklą organizuojančioms bendrovėms. Pvz., Austrijoje draudžiama organizuoti pavienius lošimus, išskyrus 3 regionus (Viena, Styria ir Corintia). Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Airijoje, Italijoje, Maltoje taikoma trigubo saugumo licencijavimo schema, išduodamos licencijos dažniausiai yra terminuotos. Danijoje leidžiama su tam tikrais apribojimais (tik tose vietose, kur prekiaujama alkoholiu, daugiausia leidžiama įrengti 3 automatus, leidimas išduodamas ne ilgiau kaip 5 metams), o 1 proc. nuo pelno pervedamas ludomanijai gydyti (2/3) ir ludomanijos tyrimams (1/3). Suomijoje licencija išduodama 5 metams, Belgijoje – 5-9 metams. Nuo 2002 m. lošimus pavieniais automatais uždraudė Graikija, kadangi pastebėjo, kad prarandama rinkos kontrolė, daugėja nelegalų. Lenkijoje taikomi apribojimai pagal gyventojų skaičių – jei vietovėje yra mažiau negu 50 000 gyventojų, automatų salonų steigti neleidžiama. Iki 2001 m. Slovėnijoje taip pat buvo leista eksploatuoti pavienius lošimo automatus kavinėse, baruose, tačiau nuo 2001 m. lošimus automatais leidžiama organizuoti tik kazino ir automatų salonuose.
Teiginiai apie per didelę lošimo namų (kazino) plėtrą Lietuvoje taip pat nėra pakankamai pagrįsti. Statistika rodo, kad 2006 m. Lietuvoje esančiuose 24 (2005 m. – 19) lošimo namuose (kazino) veikė 956 A kategorijos lošimo automatai ir 192 stalai, t.y. vidutiniškai po 40 lošimo automatų ir po 8 stalus viename kazino.
Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų tenka 28 A kategorijos lošimo automatai, kai, pvz., Šveicarijoje – 45 automatai, Slovėnijoje – 153 automatai, Olandijoje, kur kazino yra valstybės monopolis, – 39 automatai. Lietuvoje veikiančiuose lošimo namuose (kazino), kaip jau minėta, vidutiniškai eksploatuojama po 40 A kategorijos lošimo automatų kiekviename kazino, Rumunijoje (14 kazino) – po 219 automatų, Olandijoje (13 kazino) – po 483, Švedijoje (valstybės monopolis, 4 kazino) – po 243, Šveicarijoje (19 kazino) – po 174, Prancūzijoje (188 kazino) – po 93, Ispanijoje (32 kazino) – po 70 automatų. Iš pateiktos statistinės analizės matyti, kad, lyginant su ilgametes lošimų tradicijas turinčiomis Europos šalimis, pagal lošimo įrenginių skaičių 100 tūkst. gyventojų ir pagal lošimo namuose (kazino) eksploatuojamų lošimo įrenginių skaičių lošimo namai Lietuvoje nėra dideli, o juose eksploatuojama sąlyginai nedaug lošimo įrenginių.
Be to, nereikėtų pamiršti, kad azartinių lošimų rinka Lietuvoje dar tik formuojasi, juk ji egzistuoja vos penkerius metus. Jos vystymosi tendencijos (su papildoma informacija galima susipažinti Priežiūros komisijos 2006 m. veiklos ataskaitoje) leidžia teigti, kad sparčiausiai auga ir turi geriausias perspektyvas kaip tik riboto išlošimo įrenginių sektorius, kai lošimo namų sektoriuje pastebima priešinga tendencija. Be to, tik praėjusiais metais įstatymo joms suteiktomis teisėmis reguliuoti azartinių lošimų rinką savo teritorijose efektyviau naudotis pradėjo Savivaldybių tarybos.
Kartu Priežiūros komisija kategoriškai nesutinka su paminėtose publikacijose jai metamais kaltinimais, jog tik ji kalta dėl to, kad, esą, sąmoningai proteguojant lošimo namų veiklą bei diskriminuojant ribotų lošimų sektorių, Lietuvoje įdiegtas „iškreiptas“ azartinių lošimų rinkos modelis, kad dėl to iškilęs didžiulis pavojus visuomenės sveikatai, klesti nelegalūs azartiniai lošimai, valstybės biudžetas negauna žymių papildomų pajamų. Pirmiausia, paminėtos pasekmės yra gerokai perdedamos. Tuo nesunku įsitikinti detaliau susipažinus su turimais duomenimis. Ir kaltinimai metami visiškai nepagrįstai. Kaip žinia, Lietuvoje azartinių lošimų ir loterijų organizavimą, o kartu, galima sakyti, ir rinkos modelį, reglamentuoja ir įtvirtina specialūs įstatymai bei poįstatyminiai teisės aktai, o Priežiūros komisija tėra tik institucija, pagal kompetenciją prižiūrinti ir kontroliuojanti tų specialių teisės aktų laikymąsi.
Kartu Priežiūros komisija, objektyviai bei realiai vertindama Lietuvos bei užsienio patirtį, aktyviai dalyvaudama teisėkūros procese gerinant azartinių lošimų bei loterijų organizavimo teisinį reglamentavimą, supranta, kad teikdama savo nuomonę apie įvairius šio specifinio verslo reguliavimo ir veiklos klausimus, kuri ne visuomet sutampa su visų verslo dalyvių nuomone, rizikuoja užsitraukti atskirų verslininkų ar verslo grupių nemalonę. Tai ir tapo ypač akivaizdu pastaruoju metu. Tenka tik apgailestauti, kai vietoje konstruktyvaus bendradarbiavimo savo tikslams siekti pasirenkamos nekorektiškos priemonės.