-
noras investuojant mažai laimėti didelę sumą ("tapetavimas" - daugiau nei 2 įvykiai lažybų kortelėje);
-
subjektyvus įvykio dalyvių galimybių vertinimas (tikėjimas mėgstama komanda; patriotizmas);
-
žaidžiama pavadinimais (renkantis žinomus klubus), nesidomint situacija (traumos, mikroklimatas, tvarkaraštis);
-
didelis noras atsilošti pralaimėjus - negalėjimas pripažint pralaimėjimo ir nurimt - statymai norint greičiau atsilošt;
-
įvykio baigties "pritempimas" (ne pasirenkant vertingą pasiūlymą ar bukmeikerių klaidą, o tiesiog pradėjus ieškot argumentų, kodėl turėtų nutikt taip, kaip pasirenka lošėjas);
-
įvykių, kurių baigties nuspėjimas yra laimės dalykas, pasirinkimas (pavyzdžiui, "kas pirmi pelnys taškus" - tokio statymo tikimybė 50/50, o lažybų bendrovėse siūlomas koeficientas ~1.80 - neverta);
- finansinės strategijos neturėjimas (nemokėjimas vertint įvykių baigčių patikimumo, neproporcingas pinigų dėliojimas);
-
nemokėjimas išlaukti gerų pasiūlymų - kasdien pasiūlose rasti dėmesio vertų įvykių sunku (pavyzdžiui, pirmadieniais pasiūla būna itin skurdi);
-
bandoma "apžioti" per daug. Domėtis viskuo nėra blogai, tačiau prognozuoti kelias sporto šakas ir keliolika lygų - nepatartina. Senolių išmintis byloja "devyni amatai - dešimtas badas". Tiesiog neįmanoma suvaldyt tokių informacijos srautų ir objektyviai įvertint esamos situacijos, o tai nulemia prognozių sėkmingumą;
-
"įvykių priklijavimas" - prie pasirinktų įvykių baigčių pridėt punkte sumąstytą ar kažkieno įsiūlytą dar vieną variantą...